vergutis

vergùtis, -ė smob. (2) NdŽ žr. 1 vergas: 1. [Makedonijoje] nė vieno gero vergučio negalima buvę pirkti LTIII16(Bs). Tose kunigijose gyveno svietas ir laisvas, ir pavergtas – vergučiai TS1904,1(V.Piet). Nė jie, nė mes ne vergučiai! V.Piet. Žemė Lietuvos ašaromis ir krauju sulieta, jau padarė mus vergučiais gyvenant ant svieto BsO222. Eik šalin, tu niekiau, tu ubagiešiau, tu verguti! Tat. 2. Mrj, Jz Mūs kaime buvo tokie vergùčiai, ėjo baudžiavas Vlkv. Starkų kaime tę visi vergùčiai gyveno Grš. Dvaro vergučių (bernų) buvo gana daug iki XVI amžiaus pabaigos A.Janul. Mūsų vergėjai neseniai dar nesigėdėdavo parduoti atskirų savo vergučių šeimynų sąnarių VŽ1905,70. Buvo vienas ponas ir turėjo vergutę; toji vergutė buvo labai graži mergina BsPIII296(Klvr). 3. žr. 1 vergas 4: Būsite vergučiai pagedusio kūno savo Tat.